Maždaug valandą vėliau nei buvo planuota nusileidome Keiptauno oro uoste. Vos ištrūkus iš lėktuvo galima buvo pajusti karštą Afrikietišką rudenį. Po ilgų klaidžiojimų mieste su taksi (pamiršom išsikeisti pinigus oro uoste, o savaitgalį Pietų Afrikoje pinigus išsikeisti tikrai ne pati lengviausia užduotis), pagaliau atvažiavom į hotelį. O jis tarp kitko toks net labai neblogas. Senoviškas namukas su aukštomis lubomis, keistokais kėdžių apmušalais ir durų rankenomis žemiau kelių lygio. Gaila tik kad Wireless‘o pasijungti nepavyko.
Sužinoję, kad mūsų būsima „gidė“ kiek užtruks, tikrai nenusiminėme ,nes norėjome nors truput atsipūsti. Kai Mariana pagaliau atvažiavo jau buvome pailsėję ir truputį praalkę. Marianos mašina nuvažiavome į vietinį prekybcentrį pavalgyti pietų. Pailsėję ir pavalgę, išsiruošėme ant žymiojo Stalo (Table) kalno.
Jis beje matėsi vos išvažiavus iš oro uosto. Nuvažiavome siaurais kalnų keliais, pasistatėme mašiną ir nuėjome link keltuvo, kuriuo užkilome ant Stalo. Vaizdas nuo šio kalno tikrai įspūdingas, o ir to 30 laipsnių karščio viršūnėje nesijautė.
Kurį laiką paklaidžioję ant stalo kalno, nuvažiavome ant kitos viršūnės – Signal kalno padaryti dar keletą nuotraukų.
Pasisotinę kalnų, patraukėme į kitą Keiptauno pusę, prie Atlanto vandenyno, kuris pasak Marianos dabar laaabai šaltas,o Roberto išvadomis šiltesnis už Baltijos jūrą vidurvasarį, kur taip pat padarėme keletą nuotraukų, pasigrožėjome vaizdu ir pasimėgavome maloniu vėjeliu. 
Tiesa važiuojant į šią Keiptauno dalį praėjo nemažai laiko ir spėjome pamatyti pramoninę miesto pusę. Įvairių rūšių fabrikai čia buvo vienas šalia kito, o arčiau jūros buvo matyti kranai ir krūvos didelių konteinerių.
Pasivaikščioję po uostą ir suvenyrų parduotuvėles,šiek tiek užkandę patraukėme į hotelį pailsėti iki kitos dienos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą