2009 m. kovo 29 d., sekmadienis

Samara Game reserv 29.03





4.45 ryte išvykome iš Port Elizabeth į Samara laukinių gyvūnų draustinį,iki kurio mums reikėjo įveikti virš 300 km.Lygiai .8.00 buvome vietoje,kur mūsų jau laukė paruoštas džipas. Išvykome ieškoti pirmiausia gepardų. Viso rezervate jų 10. Trys iš jų su siųstuvais.Jau po kokių 15 min siųstuvuose išgirdom signalus,taigi pradėjom tikslingai judėti signalo stiprėjimo kryptim. Po kiek laiko signalai nebekito ir mūsų reindžeris pasakė,kad dabar turim eit pėsčomis ieškoti gepardo krūmuose. Taigi jį radom už kokių 500m nuo džipo.Priėjom tikrai labai arti,gal per kokį 10m.Sakyčiau truputį nejauku,bet reindžeris mus nuramino,kad gepardė Sibella nusiteikusi draugiškai. Netoli nuo jos pamatėme ir jos grobį arba tai,kas buvo likę iš Kudu..


Prisipaveikslavę gepardą džipu kilome į 1280m aukščio kalną akmenuotu žvyrkeliu.Aplink matėme zebrus,kudu,daug visokių antilopių.Vaizdai aplink fantastiški!!!


Ten kitais džipais dar atvyko kiti turistai,taip pat ir šio rezervato savininkė ,anglė Sara. Pavalgę priešpiečius vėl leidomės žemyn,kur toliau ieškojom gyvūnų. Mums pasisekė.Neužilgo radome visus penkis rezervato baltuosius raganosius vienoje vietoje!!!

Dar pavažiavę ant kelio sutikome ir surikatas,kurias šiaip labai sunku pastebėti. Ilgai važiavę pamatėme ir žirafas,kurių ieškojome. Jos buvo keturios.Nuostabus vizdas,Taip pat pavyko gan arti prieiti.


Pakeliui namo išdžiūvusios upės vagoje pastebėjome vieną iš nuodingiausių Afrikos gyvačių PuffAdder. Jos nuodai mirtini.Reindžeris sakė,kad jei įgelia į ranką,tai dr yra šansas išgyventi,kuo skubiau amputavus ranką.

Canopy Tour


Teksto šį kart nebus, nes daugmaž nuotraukos pasako viską. Viskas vyko apie aštuntą valandą ryto, o po to važiavom į Port Elizabeth ir ten ilsėjomės prie Indijos vandenyno :)




2009 m. kovo 28 d., šeštadienis

Ocean Safari,Monkey land, Birds of Eden,Tsitsikama 03/27






Šiandien labai daug darėm, faina visai. Ryte plaukiojom po Indijos
vandenyną, ocean safari ieškojom (ir radom) delfinų, buvo labai įdomu,
jie tokie sudėtingi ir protingi gyvūnai, dvi grupes sutikom vieną
mažytę, kur vienai delfinei negyvas delfinukas gimė, tai ji labai
liūdna jį burnoj nešės, sakė taip gali dvi savaites daryt, kita grupė
didesnė, per šimtą delfinų, linksmuoliai šokinėja, žaidžias :)
Banginio
deja neaptikom (dabar ne banginių sezonas, bet čia yra ir resident
banginis tai jį tikėjomes pamatyt, dar turejom vilčių nes per radiją
ryte girdėjom, kad prie cape towno matė jau banginių ankstyvų). Vėliau dar radom
ruonių, irgi mieli, milijoną nuotraukų pridarėm.


Vėliau ėjom į monkey land ir birds of eden. Ten du tokie
didžiuliai plotai kur vienam visokios bezdžionėlės (8 rūšys - 300
individų) jos ten sau laksto, žaidžia, mes vaikštom tarp jų. Labai
linksma, nes ne narvuose, laukinės beveik.
Paukščiukams irgi didelis
plotas tinklu uždengtas, bet nesijaučia :) Visai gražu buvo. Gaila kad jau tada buvom pavargę tai tingėjos didelę linzę temptis, o būtų pravertę. Oh well... :)

Dabar apsistojom tokiam rastiniam namelyje Indijos vandenyno pakrantėj.Tsitsikama river mouth.Čia tokios olos, bet labai gražu (iš tikrųjų visai hoteliai kur buvom
apsistoję labai labai skirtingi, bet labai labai faini. Čia daug visokių hiking takelių.
Tai mes ėjom vienu, kai jau pavargom dar atradom tokią mažytę rodyklėlę. Tai Robertas nuėjo iki pat kalno viršūnės.

2009 m. kovo 27 d., penktadienis

Knysna 03-26

Atsikėlę nuėjome į apačią pavalgyti pusryčių, kuriuos mums pateikė studentai atlikinėję praktiką viešbutyje. Matosi, kad studentai – valgyti gavome daug , o pradėjome nuo saldumynų. Pavalgę sėdome į mašiną ir patraukėme Knysnos – miestelio netoli Indijos vandenyno. Ten sustojome pakelės „turgelyje“ nusipirkti keletos suvenyrų,o vėliau išplaukėme barža į vakarinę kalvą.
Kol plaukėme mums papasakojo truputį apie Knysną (su tokiais keistais humoro intarpais ). Tada sėdome į tokias pat lėtas mašinytes ir užvažiavome kalva į viršų, o tuo tarpu mums taip pat pasakojo apie rezervato augalus ir gyvūnus. Matėm stirną ,kuri taip sustingusi mums pozavo. Kai pasiekėme aukščiausią kalvos tašką, padarėme nuotraukas ir pradėjome leistis žemyn. Toks tarsi žygis žemyn. O besileidžiant matėme tokių nuostabių vaizdų... Nusileidome net į tokius kaip urvus, kur taip pat buvo labai gražu.
Grįžę pavalgėme restorane (taip pat vakarinėje kalvoje) ir kol laukėme pažiūrėjome į potvynio padarinius, žuvytes... Parplaukę nuvažiavome į parduotuvėlių kvartalą, kur taip pat nusipirkome keletą suvenyrų ir fėjos statulėlę. Moteris, kuri pardavė tą statulėlę pasakojo, kad jie ten turi net tam tikrus sambūrius ir praktikuoja angelizmą. Paskui nuvažiavome į Waterfrontą, kur pabuvę visai trumpai grįžome į viešbutį, nusiprausėme ir truputį pailsėję išėjome pavakarieniauti(austrės buvo visai neblogos-jos čia ir auginamos). Pasisotinę patraukėme atgal ir dabar ilsimės.

2009 m. kovo 26 d., ketvirtadienis

Stručių ferma, Cango grota,kovo 25d.






Šį rytą vėl kilome anksti (apie septiną ryto) ir pavalgę pusryčius išsiruošėme į vieną iš ilgiausių suplanuotų kelionių. Nežinau kiek tiksliai važiavome, bet man atrodo maždaug apie penkias valandas.Kelias Route 62,ilgiausias psaulyje vyno kelias,ėjo labai vaizdingais kalnų šlaitais. Pakeliui pravažiavome daugybe hugenotų įkurtų miestelių: Villiersdrop; Robertson; Montagu; LadySmith kol pagaliau pasiekeme Oudtshoorn miestelyje esančią stručių fermą. Pakeliui Peteris vis pasakojo apie įvairius fabrikus, kuriuos matėme pakeliui. Iš tikrųjų stebino tai ,kad beveik visi jų buvo arba alkoholio (tekilos, brendžio , o daugiausiai vyno) arba vaisių pervežimų fabrikai. O taip pat prie kelio matėme babūnus. Taigi kai pagaliau atvažiavome į stručių fermą , gidė mums papasakojo apie skirtingas stručių rūšis (aišku mes juos matėme per tvoras), apie jų jauniklių ypatumus, apie tai ,kad dažnai stručiukai gimsta su per daug ar per mažai pigmento ir dėl to būna labai tamsūs arba beveik balti, apie kiaušinius (aš ant jų stovėjau – nelūžta).
Oudsthoorn-pasaulio stručių auginimo sostinė,turinti gilias tradicijas.Suklestėjo XX amžiaus pradžioje,kai plunksnos buvo labai madingos ir paklausios.Gerai uždirbantys fermeriai statėsi sau didžiules vilas,kurias visi vadina „Plunksnų rūmais“.1914 m,atsiradus automobiliams ir pasikeitus madai,plunksnos niekam nebebuvo įdomios,ir dauguma fermų baankrutavo.Įdomu,kad fermos,kurioje lankėmės plunksnų rūmus,bankrutavus pirmajam savininkui,nupirko žydų šeima iš Lietuvos. Jei gerai pamenu-Lifčicai.
Iš ten laukė trisdešimties kilometrų kelionė iki Cango grotos. Mama dar norėjo eiti į adventure tour, bet visgi likom prie standartinės. Apie urvus kažką pasakot sunku. Na matėm stalaktitus, stalagmitus, stalagnatus, įvairiai susiformavusius darinius. Vaizdai buvo gražūs, bet juos apibūdinti sunku. Matyt van Zylui (fermeriui atradusiam pirmąją olą ir pasišvietusiam tik žvake) todėl ir nereikėjo daugiau įrodymų ,kad grįžęs visiem papasakotų, kad ta ola penkių mylių ilgio ir dešimties pločio. Jis truputį klydo. Ilgis – šimtas aštuoniasdešimt metrų, plotis penkiasdešimt metrų.
Po Cango grotos grįžome į Oudtshoorno į Fosters Manor. Peteris prigąsdino, kad jame vaidenasi, bet visgi nemanau... Vakare nuvažiavome pavalgyti į restoraną. Valgėme strutieną, o dabar ruošiamės ilgam miegui. Anksti neteks keltis nes sužinojome, kad surikatos bijo lietaus ir rytoj nesirodys .

Franschoek; vyno degustavimas,kovo 24d.






Palikę Keiptauną, nuvažiavome vyno keliu į Franschoek‘o miestelį. Užsukome ir į buvusį kalėjimą,iš kurio, po 27 metų įkalinimo buvo paleistas Nelson Mandela.Po to sustojome keliose plantacijose, kad mama ir Robertas galėtų paragauti įvarių raudonųjų, baltųjų ir putojančių vynų.Cabriere Estate vyno plantacijoje gaminami „Piere Jourdan“ putojantis vynas. Kai nuvažiavome į antrąją degustaciją po dideliu ąžuolu taip pat pasivaikščiojome su gidu po plantacijų pastatus kur mums papasakojo truputį istorijos apie tą dvarą ir parodė kaip gaminami vynai. Sakė, kad šitose plantacijose vynuoges skina žmonės, tačiau jų nematėme ,nes Kovo-Balandžio mėnesį vynuogės vis dar skinamos tik patiems saldžiausiems vynams, o kita produkcija jau gaminama.
Taigi po to nuvažiavome papietauti-iškylauti kitoje plantacijos dalyje, didelių medžių pavėsyje. Ten pavalgėme tikrai maloniai, nes buvo šilta diena, švietė saulė ,o danguje tebuvo vos vienas kitas plunksninis debesėlis.Taigi mūsų „Le Pique Nique“ metu gerai atsipalaidavome.
Tada patraukėme į Franschoek‘e (Prancūzų Kampas) esančius svečių namus, kur numigome valandėlę prieš išeidami pasivaikščioti po vietines parduotuvėles. Deja kai pakilome eiti buvo jau po penkių ,o pasirodo dauguma parduotuvių penktą užsidaro. Bet vis tiek sugebėjome šio bei to nusipirkti ir praleisti popietę. Nors ir po sočių pietų, vakare savo Prancūzišką dieną pratęsėme restorane „French Connection“ ,o grįžę į svečių namus kritome miegoti, nes kitą dieną mūsų laukė ilga kelionė iki stručių fermos.

2009 m. kovo 23 d., pirmadienis

Two ocean akvariumas,"raudonasis autobusas",Kirstenborsh parkas








Iš pat ryto nuėjom į Two Oceans akvariumą,kuriame galėjome pamatyti nuo planktono iki ryklių.Ko nebuvau mačiusi kitur-tai jūros žolės,kurios yra įpūdingo dydžio.Tai galima sakyti milžiniški miškai po vandeniu.taip pat daug spalvingų žuvų iš dviejų vandenynų.

Kadangi šiandien paskutinė diena Keiptaune,tai,kad ko nepraleistume,sėdome į vieną iš ekskursinių „raudonąjį“ autobusą,kuriuo važiuojant antrame aukšte,klausėmės dar papildomos informacijos apie miestą ir jo įžymiasias vietas.Šitie Drop in drop of autobusai tikrai labai patogus dalykas turistams,juos pamėgome jau nuo Barselonos. Išlipi kur nori, apžiūri ir vėl įlipi.Važiuoja kas 20 min.

Dabar apie vėją-jis Keiptaune gali būti tikrai stiprus. Naktį jau tai girdėjome,ir apversti autobusai ar sunkvežimiai yra gan įprastas dalykas.Net medžiai atviresnėse vietose taip jau nuaugę,kad tiksliai matosi iš kurios pusės dažniausiai pučia. Mums pasisekė,kad visas šias dienas buvo gan ramu.Aišku,važiuojant atvirame autobuse,kai kam kepurės nuskrido,bet ką padarysi J.

Pabaigę savo apžvalginę ekskursiją nuvažiavom į Kirstenboch botanikos sodą,kuris yra septyniatuke gražiausių pasaulio botanikos sodų. Tik čia pajutome,kad į Afriką ateina ruduo-dauguma gėlių nužydėję ir brandina savo sėklas.Na bet užteko ir to ką pamatėme-vaizdas nuostabus,žodžiais neaprašysi,bandysim parodyt nuotraukomis,kai grįšime.

Vakare eisime į tradicinį afrikietiškų patiekalų restoraną.Kulinariniais atradimais pasidalinsim,jau sekantį kartą.

2009 m. kovo 22 d., sekmadienis

Cape point

Pabudome po sunkios nakties, smarkiai sukandžioti vietinių uodų. Pavalgėme viešbutyje ir puse dešimtos sulaukėme Marianos. Rytas buvo gražus, nors debesų buvo daugiau nei vakar. Taigi šį gražų sekmadienio rytą patraukėme link gerosios vilties iškyšulio. Iki jo apytikriai 56 km. Pakeliui pravažiavome pro Muizenbergą – banglentininkų miestelį, neseniai nusiaubtą mini cunamio ir pagarsėjusio ryklių užpuolimais, Wetlandsus, kuriuose gyvena vieniša begemotė Bertha ir Simon‘s miestą, kuriame sustojome kiek ilgiau pasižiūrėti pingvinų.
Gražiame paplūdimyje, ant akmenų – daugybė pingvinų. Per jų „rezervatą“ veda ilgi keliukai kur prie pat tvorų matosi lizdai ir nuo saulės besislepiančių pingvinų porelės (o taip pat juodai baltas katinas) . Taip pat turėjome galimybe paplaukioti su pingvinais, bet ir vėjas ir laiko stoka privertė patraukti toliau ir palikti linksmasias pėdutes vienus.
Tada jau tikrai patraukėme į Gerosios Vilties iškyšulį. Pakeliui pravažiavome tikrai nemažai ir gražių, ir akmenuotų, ir siaurų, ir kitokių pakrančių.
Pirmiausiai nuvažiavome ant kalno, ant kurio viršūnės teko keltis funikulieriumi ir dar palypėti keletą laiptelių. Bet tikrai buvo verta. Vaizdas – nepakartojamas. Man atrodo, kad bent jau kol kas gražiausias kokį teko matyti. Girdėjome, kad kai kurie žmonės tvirtina matantys čia liniją tarp Indijos ir Atlanto vandenyno, bet geografiškai tai turėtų būti kiek vakariau.O apie tai ką visgi pavyko pamatyti: vienoje pusėje mažas paplūdimys, kitoje statūs šlaitai , o dar toliau matomos kalnuotos vietovės. Visas puses išvydome užlipę prie pat seno švyturio. Mama labai bijojo babuinų, kurių pagal Marianą čia gausu ir jie kartais įsilaužia į mašinas , bet šiandien babuinai, kobros ir stručiai slėpėsi.
Nusileidę nuo kalno visgi pasiekėme Gerosios Vilties iškyšulį, nusifotografavome prie ženklo skelbiančio „pietvakariausias Pietų Afrikos taškas“, pasigrožėjome kalnais ir Atlanto vandenynu ir patraukėme atgal į Simon‘s miestą, kur pavalgėme taip išgirtame Bertha‘s restorane.
Po valgio temperatūra buvo pasiekusi aukščiausią tašką ir visus pradėjo imti miegas, bet dar norėjome nuvažiuoti į Kirstenbosh sodus. Deja, ten vyko koncertas ir neradome kur pasistatyt mašinos (grįšim ten rytoj ir vėl bandysim laimę). Nuvažiovome į kitą paplūdimį (Hout bay), kuriame pabandėme įbristi, bet visgi buvo per šaltas vanduo, tai tik padarėme keletą nuotraukų ir važiavome atgal į hotelį, kur jau atsipalaidavome vakarui.

Rašė Sandra

P.S. dar tikrai verta parašyti keletą žodžių apie Keiptauno žmones,bent jau apie tuos,kuriuos iki šiol sutikome.Jie be galo draugiški,net neįtikėtina..Su Mariana susipažinau internetu per puslapį virtualtourist.com – kurį tikrai rekomenduoju visiems,besidomintiems kelionėmis.Perskaičius Marianos puslapį ir patarimus ten,parašiau jai,kad būtų labai įdomu susitikt bent jau puodeliui kavos,kai būsiu Keiptaune ir paplepėti.Marian sutiko ir pasiteiravo, ką mes norėtume pamatyti. Atvažiavus pasirodė,kad ji yra suplanavus mums visas ekskursijas ir pasiruošusi visas tris dienas vežioti. Taip pat jos dėka dabar turim ir internetą - davė savo interneto USB raktą,nes prie viešbučio interneto tinklo taip ir nepavyko prisijungti.

Rašė Edita

Waterfront, Table Mountain

Maždaug valandą vėliau nei buvo planuota nusileidome Keiptauno oro uoste. Vos ištrūkus iš lėktuvo galima buvo pajusti karštą Afrikietišką rudenį. Po ilgų klaidžiojimų mieste su taksi (pamiršom išsikeisti pinigus oro uoste, o savaitgalį Pietų Afrikoje pinigus išsikeisti tikrai ne pati lengviausia užduotis), pagaliau atvažiavom į hotelį. O jis tarp kitko toks net labai neblogas. Senoviškas namukas su aukštomis lubomis, keistokais kėdžių apmušalais ir durų rankenomis žemiau kelių lygio. Gaila tik kad Wireless‘o pasijungti nepavyko.

Sužinoję, kad mūsų būsima „gidė“ kiek užtruks, tikrai nenusiminėme ,nes norėjome nors truput atsipūsti. Kai Mariana pagaliau atvažiavo jau buvome pailsėję ir truputį praalkę. Marianos mašina nuvažiavome į vietinį prekybcentrį pavalgyti pietų. Pailsėję ir pavalgę, išsiruošėme ant žymiojo Stalo (Table) kalno. Jis beje matėsi vos išvažiavus iš oro uosto. Nuvažiavome siaurais kalnų keliais, pasistatėme mašiną ir nuėjome link keltuvo, kuriuo užkilome ant Stalo. Vaizdas nuo šio kalno tikrai įspūdingas, o ir to 30 laipsnių karščio viršūnėje nesijautė.

Kurį laiką paklaidžioję ant stalo kalno, nuvažiavome ant kitos viršūnės – Signal kalno padaryti dar keletą nuotraukų.

Pasisotinę kalnų, patraukėme į kitą Keiptauno pusę, prie Atlanto vandenyno, kuris pasak Marianos dabar laaabai šaltas,o Roberto išvadomis šiltesnis už Baltijos jūrą vidurvasarį, kur taip pat padarėme keletą nuotraukų, pasigrožėjome vaizdu ir pasimėgavome maloniu vėjeliu.

Tiesa važiuojant į šią Keiptauno dalį praėjo nemažai laiko ir spėjome pamatyti pramoninę miesto pusę. Įvairių rūšių fabrikai čia buvo vienas šalia kito, o arčiau jūros buvo matyti kranai ir krūvos didelių konteinerių.

Grįžome į Waterfronto dalį (pagrindinė Keiptauno dalis) ir atsisveikinome šiai dienai su Mariana.
Pasivaikščioję po uostą ir suvenyrų parduotuvėles,šiek tiek užkandę patraukėme į hotelį pailsėti iki kitos dienos.

Atvykimas

Kelionė iki Keiptauno praėjo sklandžiai be jokių nesusipratimų.Lėktuvai ir iš Rygos ir iš Kopenhagos nevėlavo.Pats skrydis iš Londono vėlavo vieną valandą.Geras dalykas tas, kad perkant bilietus tiesiogiai iš avia kompanijos galima „check in“ padaryti online, likus parai iki skrydžio.Stengiausi prisijungti iškart, kai tik galima jau buvo tai padaryti, kad išsirinkti kuo geresnes vietas sėdėti, bet keista,kad jau dauguma buvo užimtos.Na,bet kadangi mes tik trise,tai dar radom 3 vietas eilėje,kur didesni tarpai kojoms,kas žinoma labai svarbu,norint nors kiek patogiai įsitaisyti.Skridom juk 11 su puse valandos.
Lėktuvas buvo tikrai neblogas, dviejų aukštų, ilgas BOEING 747-436б, kuriam beje (viską sužinojom iš Roberto) priklauso liūdniausia statistika iš daugmaž visų lėktuvų. Bent jau laiką ten buvo kaip įdomiau praleisti, galėjome žiūrėti įvairius naujausius ir filmus iš senesnių archyvų, klausytis muzikos. Tai užgožė net šalimais kartas nuo karto verksmais pratrunkančių mažų vaikų triukšmą.